Artėja padėkos diena, o tai reiškia, kad ir vėl laikas planuoti naują nuotykį. Vietoj stalo nukrauto įvairiais skrandį džiuginančiais patiekalais aš is Misteris J.  renkamės geriau kur nors pakeliauti, ką nors įdomaus nuveikti ir dažniausiai tai būna koks nors žygis su kuprinėmis. Visai neseniai pradėjome žiūrinėti, kur nuvykusi šiais metais ( tai visada toks paskutinės minutės sprendimas), bet prisiminiau, kad aš niekada nepasidalinau įspūdžiais iš mūsų praeitų metų žygio po Santa Kataliną salą. Santa Katalinos sala yra 35 kilometrai į pietus nuo Los Andželo. Yra keletas būdų kaip galima pasiekti šią salą: specialiu keltu, jei pats turi laivą, su privačiu sraigtasparniu ar mažu lėktuvu. Santa Katalinos sala yra 35 kilometrų ilgio ir 13 kilometrų pločio matuojant per plačiausią vietą. Per visą salos ilgį driekiasi  takas, kuris yra 37.5 kilometrų ilgio. Per šį žygi aš rašiau mini dienoraštį ir nusprendžiau juo pasdialinti. Tai buvo kone nuotykingiausias žygis kokį tik teko kada žygiuoti.

• Žygis nebuvo labai varginantis, ir nereikėjo neštis su savimi daug maisto, nes takas driekiasi per kelis salos miestelius.
• Stovyklavietės buvo sutvarkytos ir kaikurios iš jų turėjo vandens ir tuoletus.
• Katalinos saloje yra pilna įvarių augalų ir gyvnūnų.
• Takas driekiasi per kalnus ir pakalnes, bet palyginus nebuvo taip sunku į juos kopti kaip tikėjausi.
• Jei orų prognozė skelbia, kad yra tik 5% lietaus tikimybė, greičiausiai vis tiek lis.
• Nenustebk jei bekeliaudamas susidursi su buivolais, jie ten gyvena, tad neerzink jų ir duok kelia.

1 Diena. Lapkričio 25 – Trečiadienis. Keliames su keltu į Katalinos salą – Avalon miestelis

Audringas vandednynas reiškia pašėlusią kelionę keltu. Nuo baisiausio supimo visas pirmas kelto aukšas su visasi berniukais skautais susivėmė. Pasirodo keltas, kuris turėjo plaukti po mūsų kelto buvo atšauktas dėl per didelio bangavimo. Keltas atplaukė į turistų mėgstamą Avalon miestelį, pirmiausias dalykas, kuri pastebėsi atvykęs tai – golfo vežimėliai, kurie tarnauja kaip automobiliai. Taip pat kur bepasisuktum visur galima išvysti genius, jie įvairiuose medžiuose, palmėse ir net medinėse tvorose yra iškalenę daugybe skylučių ir pripildė jas gilėmis. Kaip minėjau Avalon labai mielas turistinis miestelis su įvariais viešbučiais, kavinėmis, barais ir parduotuvėlėmis. Tą dieną atvykus mes pavakarieniavome šiek tiek pasivaikščiojom ir patraukėme stovyklavietės link ir miegoti nuėjom 18.00 valandą.

2 Diena. Lapkričio 26 – Ketvirtadienis. Pradedamas žygis po Katalinos salą. Avalon – Oro uostas danguje – Little Harbour ( Mažasis uostas) 23.3 km

“Tas buivolas mane taip išgasdino, kad galvojau jog mums jau baigisis negerai” – Misteris J.

Ar minėjau, kad Katalinos saloje yra pilna buivolu (bizonu) ir jie gali visiskšai sugriauti žygio planus užstojant vienintelį kelią? Ir mums per šią kelione taip nutiko net du kartus. Šie buivolai nėra iš čia kilę juos 1930- taisias metais atgabeno viena filmavimo grupė ir tiesiog pabaigus filmavimą juos čia paliko. Šiuo metu buivolų populiacija yra reguliuojama salos parko prižiūrėtojų ir yra bandoma išlaikyti apie 150. Mažasis uostas ( Little Harbour) taip vadinas mūsų stovyklavietė iki kurios žygiuojame šią dieną. Kėlėmės 4 ryto, dar prieš patekant saulei ir pradėjome kopti kalnu aukštyn per tamsą. Tai buvo pirmasis kartas kai žygiavau aklinoje tamsoje ir dar į statų kalną. Takas kuris vedė aukštyn vadinasi Hermit Gulch, kai tik pasiekėme viršūnę pradėjo po truputi švisti, tad nusprendėme sustoti pusryčiams ir pasitikti saulėtekį. Tolyje, pačioje apačioje matėsi bundantis Avalon miestelis ir tik dabar pastebėjau, kad mes iš ties esame apsupti vandenyno. Žygiuojant toliau sutikome pirmąjį buivolą, kuris kaip tik stovėjo ant kelio šalia vartų pro kuriuos mums reikėjo praeiti, ir jis nė neketino pasitraukti. Tad mes, šiek tiek atsitraukėme ir leidome jam pačiam pasitraukti, palaukus šiek tiek buivolas po truputi pradėjo judetį ir mes galėjome praeiti. Šiek tiek vėliau tą dieną tolumoje matėme didžiulį pulką besiganančių bizonų. Per salos vidurį yra mažas aerodromas vadinamas “ Oro uostas danguje”. Šiame aerodrome yra nedidelė suvenyrų krautuvėlė ir užkandinė, kurioje pardavinėjama buivolų burgeriai, skanūs sausainia ir limonadas. Tai populiari vieta sustoti tarp žygeivių. Pasistiprinę ir atsipūtę judėjome toliau, nuostabą keliantys vaizdai supo iš visų pusių, vandenynas, kalnai, stačios uolos ir gamta. Pasiekėme Mažąjį uosta ( Little Harbour) pakankamai anksti vakare, stovyklavietė yra įsikūrusi porą šimtų metrų nuo vandenyno, tad vakarą praleidome atsipalaiduodami ir palydėdami saulę.  

3 Diena. Lapkričio 27 – Penktadienis. Mažasis uostas ( Little Harbour) – Du uostai ( Two Harbours) – Parson’s Landing 21.2 km

Kaip visada nuėjome miegoti anksti, tą naktį apie 23.30 pabudau nuo lietaus lašų barbenančių į palapinės stogą. Galvojau, kad tai bus tik trumpalaikis lietus, bet lijo visą naktį iki paryčių ir žinoma tas mano miegas nebuvo panašus į miegą vis baiminausi, kad mūsų palapinę  su visom kuprinėm nuplaus. Nustojo lyti apie keturias, tad dar valandėlę užsnūdau. Kai pabudau penktą jau buvo šviesu, išlindus iš palapinės supratom kaip mums pasiseke, nes pastatėmė palapine vienintelėje vietoje kuri buvo šiek tiek aukščiau nei visas kempingas, kitiems mūsų kaimynas mažiau paissekė. Kadangi stovyklavietė yra įsikūrusi prie vandens žygio kelias tesiasi toliau tiesiai kopiant vėl aukšyn į kalną. Buvo slidu, ir molis ir žemės lipo prie batų, labai bijojau, kad paslysiu ir dėsiuos su veidu į purvą, bet gerai, kad visada žygiuojame su lazdomis. Ši atkarpa buvo viena iš gražiausių per visą žygi, nuostabūs šlaitai, uolos, vandenyno spalvos ir dar kaip tik pamatėme vaivorykštę. Abu molini iki asų pasiekėme Du Uostus ( Two Harbours) miestelį, šis miestelis skiriasi kaip diena ir naktis nuo Avalon. Čia nėra prabangių viešbučių ar barų. Yra viena parduotuvė tokio tipo kaip padidintas kioskas ir viskas viename ir bariukas su valgykla. Tas bariukas populiarus vienu firminiu gėrimu – buivolo pienas ( tai toks alkoholinis kokteilis, kuris yra pardavinėjams tik čia, jis yra  tikrštas, baltos spalvos ir saldaus skonio). Šiek tiek pailsėję ir užkrimtę tesėmę molėtą žygį toliau į Parson’s Landing stovyklavietę. Norit kempingauti šioje stovyklavietėje turi užsirezervuoti iš anksto, nes stovyklaviečių skaičius yra tik 5. Ir tai vienintelė vieta visoje saloje, kur stovyklavietė yra ant smėlio šalia vandenyno. Stovyklą pasiekėme apie 15.15 dienos, tad dar turėjome gerą valandą iki kol pradės temti. Kaip minėjau anksčiau per visą Katalinos salą driekiasi šio žygio kelias jo galas nesibaigia Parson’s landing stovyklavietęje, bet eina toliau ir daugiau nebėra jokių stovyklų, tad galima tik nueiti ir grįžti atgal. Tad mes nusprendėme pasilikę visus daiktus kempinge žygiuoti kiek galima toliau link Starlight Beach ( galutinis taškas). Paėjus valandėlę ir pradėjus temti apsisukome ir pradėjome grįžinėti atgal į stovyklavietę. KAi tik pradėjome eiti kalnu žemyna matėme apačioje papludimį, kuriame buvo pastatyta mūsų palapinė ir kelis buivolus besiganančius netoli takelio pro kurį mes turime praeiti. Kaip tik ant juokų dar pasakiau “ Ar nebūtų juokinga jei šis buivolas pradėtų eiti tiesiai į mus?” Leiskite šiek tiek paaiškinti aiškiau situaciją keliukas kuriuo ėjome link Starlight Beach yra atskirtas kanjono ir jį su musu kempinu jungia toks plonytis ruoželis ale kaip tiltelis. Kuo žemiau leidomės nuo kalno ir artėjome prie to tiltelio tas buivolas pradėjo eiti arčiau to tiltelio, kol galų gale jis perejo per tą titlelį ir pradėjo eiti tuo keliu kuriuo mes leidomės. Nebuvo labai smagu ir sumastėm šokti į krūmus ir laukti kol buivolas praeis pats, bet apsidairę ir pamatę visus buivolų “blynus” ant žemės nusprendėm, kad tai gali būti jų ganymosi laukas, tai irgi ne per geriausia idėja. Kitas dalykas, buvo jau tamsu nors į akį durk ir mes naudojomės žibintuvėliais, tad tiksliai nustatyti, kur tas gyvulys buvo sunku. Po valandėlės sukaupę visas jėgas nusprendėme eiti žemyn ir susitikti su buivolu akis į akį Ir štai visai netoli pašvietus atsispindėjo žalios buivolo akys. Jis nė krust ir mes ne, taip ir stovim ir laukiam kas bus toliau, bet buivolas šiek tiek palūkuriavęs nusprendė apsisukti ir grįžti tuo siauru takeliu ( tilteliu) atgal. O ir mes pagaliau galėjome saugiai gržti atgal į stovyklą. Vakarą praleidome prie laužo besijuokdami, iš visos kelionės nuotykių ir nuėjome miegoti vandenyno bangoms skalaujant krantą vos už kelių žingsnių nuo palapinės.

4 Diena. Lapkričio 28  – Šeštadienis. Parson’s Landing  – Two Harbours ( Du uostai) 20.1 km

Tą rytą nesistatėme jokių žadintuvų, bet vistiek sugebėjome atsibusti prieš aušrą. Tą rytą neskubėjome, iš lėto pasigaminome pusryčius, pavalgėme ir susikrovę daiktus pajudėjome atgal į Two Harbours ( Du Uostus), kur dar reikėjo palaukti keliatą valandų iki kol atplauks mūsų keltas. Šį kartą kelionė keltu buvo visiškai kitokia, buvo ramu, jokių bangų ir gražu.

Jei tave domina mano kitos kelionės rekomenduoju paskaityti kaip praleidau kitas Padėkos dienas  žygiuodama Zion Nacionaliniame parke ir pirmoji kelionė automobiliu į Didijį Kanjoną ir Las Vegasą