Browsing Category

USA

International Banana Museum by Salton Sea. Keep Calm and Eat a Banana!

Posted on December 9, 2016

Before you read further the post, do me a favor grab a banana and eat it! Thank you! Last spring for my birthday I just wanted a little party and a road trip to an apocalyptic place – Salton Sea. Around the Salton Sea there are many weird things to see and do and one of those places is the International Banana Museum. Who knows me a little or worked with me, are aware of my banana a day habit. Bananas are good for you, they are tasty, yellow and just so filling. I am so glad there is a banana museum nearby San Diego. Oh… and my gaming name, if it’s not taken is always a Banana Queen. So I felt as a true Banana Queen I must to visit the Banana Museum, the most bananaanananananaana place of all!

About International Banana Museum at the Salton Sea.

It has over 20,000 banana related items.
There is a small fee ( 1-2$) to enter unless you buy something.
They are open from Friday to Monday 11AM to 7.30PM ( but I would call/email before going as it is run by a man who uses its own free time for that).
I would highly suggest to try a banana shake! Its really good.

The Banana Museum is in Mecca California near Salton Sea. It’s quite easy to see it from a driving a car as it has a big sign in front. The museum is not big, just a one big room with a bar. ( I assume at some point it was a bar). Everywhere you look there are B-A-N-A-N-A-S! Starting from little statues to the food items that contains bananas. There is a bar and you can order a banana drink or meal. Since March is already a hot month in the desert me and all Mr.J’s family got banana shakes and it was one of the best banana shake I ever had. Mr.J’s mom was kind and got for my birthday International Banana Museum shirt that I wore to my party and I couldn’t be happier. Ok, enough words time for the pictures, so scroll down and enjoy them. This post I am writing to everyone that are dreaming about summer and warmth, hope it will make you a little warmer.

Backpacking thru Trans-Catalina Trail in Catalina Island: cactuses, buffalos, rain and more!

Posted on November 2, 2016

Overlook from the top one of the Catalina ISland harbours

Thanksgiving is coming that means it is time to plan another backpacking/adventure trip. Every year me and Mr.J instead of stuffing our bellies with food we go and explore new places. I started looking around what we will do this year ( it is always kind of last minute planning) but I remembered that I never shared what we did last year. So last Thanksgiving I celebrated by thru backpacking Trans- Catalina Trail. Trans-Catalina trail is located in the Catalina island around 22 miles ( 35 km) south of Los Angeles. The only way to reach the island is by a helicopter or plane ( if you are rich), by a ferry or with your own boat! The island is 22 miles (35 km) length and 8 (13 km) miles across at the greatest width. I took some backpacking diary/notes during this backpacking adventure and I will share them here. It was one of the most adventurous backpacking trips we went on.

I enjoyed that we did not need to pack too much food, there are restaurants on the way.
The campsites were tidy and some of them had toilets and running water.
Catalina Island is full of wonderful plants and animals.
The terrain was not as horrible as I expected and overall it wasn’t as hard.
If there is any chance of rain, most likely it will rain so be prepared for that.
Be prepared to meet with buffalos and give them some distance if they are on your way.

Day 1. ***Nov 25th – Wednesday*. Ferry to Catalina island – Avalon**

Wild ocean = intense ferry ride. The whole first floor of boy scouts puked all over. I was just praying for the ferry to reach the Catalina Island safely. The ferry that was supposed to go after ours was canceled so I guess it was really wild ocean that morning. We took a ferry to Avalon, the first thing you will notice – golf carts are used as transportation everywhere! ( small space doesn’t require cars). The island has tons of woodpeckers, they make little round holes in trees, palmtrees and even fences and fill them with acorns. Overall Avalon is a cute tourist town with hotels, bars and shops. We had early dinner in the town and went back to the to the campsite to sleep at 6.00 pm.

Day 2. ***Nov 26th – Thursday*. Starting hiking Trans-Catalina Trail. Avalon – Airport in the sky – Little Harbor 14,5 miles ( 23,3 km)**

“That Buffalo scared me. I thought we were goners ” – Mr. J.

Did I mention that Catalina island is full of wild buffalos that can totally destroy your hike by blocking the trail? That happened to us twice! Buffalos are not native to the island, they were brought for a movie in the 30’s and was left. These days the population is regulated to keep around 150 them on the island.

Little Harbor was the second campsite on this trip we were staying. We started hiking at 4.00am right before the sunset, but it was still completely dark. We took Hermit Gulch Trail till we reached the top of the mountain, had breakfast and watched the sunrise. Only now I could actually see that we were surrounded by the ocean. As we hiked we encountered our first buffalo who was standing and not moving right in front of the gates where we needed to go. We tried to walk around it and looks like it worked. Later that day we saw in the far distance a group of 40 buffalos enjoying their day in the sun. Right in the middle of Avalon and Little Harbor there is an Airport in the sky technically tiny airport and a restaurant that is famous for its buffalo burgers, delicious chocolate chip cookies, and tasty lemonade. The Second half of the trail had scenic views of the ocean and cliffs. We reached the Little Harbor Campsite early in the evening, it was a beautiful campsite right near the beach with drinking water and portable toilets. We spend the evening at the beach looking at the sunset and relaxing.

Day 3. ***Nov 27th – Friday*. Little Harbour – Two Harbors – Parsons’ Landing 13,2 miles ( 21,2 km)**

Woke up at 11.30pm from the rain hitting the tent. I thought it will be a short one but it was raining all night till 4.00 am and I spent half of the night panicking that we will get soaking wet. Got up at 5.00 am to find out that the only spot in the campsite that was not flooded was where we placed the tent. Neighbors were not as lucky as we were. We started hiking again the trail from the campsite went to the top of the mountain, it was quite muddy and slippery, but the views were stunning! When we reached Two Harbors, we were super muddy. Two Harbors is another little harbor town with one bar and a consignment type store. If you ever get to Two Harbors go to the bar and order Buffalo milk, you won’t regret. We had lunch and started hiking to Parsons’ Landing campsite. This campsite is located at the beach and has only 5 campsites. These campsites need to be reserved in advance. We reached the campsite around 3:15pm. We were already quite tired but we thought it would be cool to quickly place a tent, leave all of our stuff at the campsite and try to reach Starlight Beach ( the end of the Trans Catalina Trail) , but it was another 4.3 miles one way. So we decided just to walk as much as we could till it gets darker and turn around. So after an hour or so of hiking it got a little darker and we turned around to walk back to the campsite. As we walk down the mountain I could see the campsite. Couple buffalos were wondering around and I jokingly said while pointing at one of the buffalos: ” Wouldn’t be funny if that buffalo would start walking towards us?”. And just let me explain that the road that takes to go to Starlight Beach is located right in the middle of the canyon and it’s the only way to get there. And as we keep going closer to the intersection the buffalo kept walking towards us. Not too long, he crosses that tiny canyon road and we knew we were in trouble. We stopped and waited for the beast to show up since from there we were unable to locate it. It got dark we needed to turn our headlamps on and it was not funny anymore. Somehow after an hour of waiting and checking where the animal was, we saw green reflecting eyes in the dark. It was creepy (buffalos are stubborn and not friendly at all) and it didn’t look that it was planning to go anywhere else when after sometime he moved away and we could safely come back to the campsite. We spent the evening by the fire laughing from what just happened and went to sleep with ocean waves just steps away.

Day 4. ***Nov 28th – Saturday*. Parsons’ Landing – Little Harbor 12,5 miles ( 20,1 km)**

We didn’t set the alarm clock that morning but still woke up before the sunrise. We stayed in the tent for a while and enjoyed the view of waking Los Angeles. We ate breakfast and hiked back to Two Harbors via a different trail. In Two Harbors we were waiting for couple hours for a ferry as we waited I was enjoying Buffalo Milk cocktail. The ferry ride back to LA was way smoother than I expected the ocean was flat.

If you are interested in my previous years Thanksgiving trips read how we went backpacking in Zion National Park in Utah or the road trip to Grand Canyon and Las Vegas

Slot Canyon Hike in Anza Borrego Desert

Posted on April 7, 2016

Anza Borrego desert is one of my favorite places to visit. There are miles of trails, hidden places and gems with unique landscapes, plants, rocks and much more, just have time to explore all of it. When I found out that there is a slot canyon I had to see myself.

The slot canyon trail is an easy family friendly hike (0.8-mile length), but if you are sensitive to high temperatures like I am, I would suggest visiting this place in winter or spring when temperatures are not as high. Bring plenty of water, sunscreen protection and a good camera to take lots of pictures of the beautiful canyon.

The slot canyon is marked on the map but it is still quite challenging to get there, so before you go, make sure to plan your trip ahead. From Highway 78 East, turn left on Buttes Pass dirt road and follow till the end, you will see a little “parking lot” where you should leave your car and start the hike. The entrance of the trail is easy to miss but generally you should go down and start hiking to the left if that make sense.

Ok, enough boring introductions time to get real about how we were actually looking for “adventures” in the slot canyon. Before we went on this trip I looked so many pictures of the canyon itself and how to get there that it didn’t occur to me to check the trail map itself. At the beginning we walked a little around to scope the area till we started going down to the canyon. The deeper we went, the higher and tighter canyon walls got ( this is when you know that you are at the right spot). There are some places where the whole body is touching canyon walls when passing. Once we were almost at the end of the canyon (and the canyon doesn’t stop it just gets wider and people with four wheelers actually can drive there from another side.) we decided to explore a little more. Canyon has “branches” that goes to different directions from the “main” canyon trail. We started walking on one of them till we climbed up and reached the top of the canyon. We could see our car in the distance and the bottom of the canyon on another side of the”wall”. For some reason, we thought it was a good idea to keep walking on unstable edges. The dirt was slipping underneath the feet with every step and we watched it going down to the canyon. We just kept walking and hoping that we will be able to reach normal ground soon, but the further we walked we noticed that we were going to the dead end. Then, we thought it was a good idea just try to get somehow down to the main canyon trail. We slid down from where it looked we could easily and safely access the ground but it was a mistake. Where we landed the ground was still too far away and the canyon walls were too fragile even to try safely climb down. We needed to climb back to the top of the canyon by fighting falling dirt and the unstable wall of the cliff. When we finally got up we tracked back the path we came and returned to the main canyon trail. We decided that it was enough of adventure and returned back to the car. Adventures makes life more exciting. That way you discover something new!

Trailhead address: Borrego Mountain Wash, Anza-Borrego Desert State Park, Borrego Springs, CA 92004
Trailhead coordinates: 33.182132, -116.214176 (33° 10′ 55.67″N 116° 12′ 51.03″W)

Happy Trails!

Anza Borrego dykuma tai viena iš mano mėgstamiausių vietų San Diege su daugybę takų ir pasislėpusių vietų, įvariausių akmenų ir įspūdingų kraštovaizdžių. Reikia tik laiko, kad aplankyti visa tai. Anza Borrego dykumoje yra pasilepęs kanjonas apie kurį sužinojau visai neseniai, tad privalėjau būtinai jį aplankyti.

Šis kanjono maršrutas yra tik 1.3 km ilgio tad puikiai tinka visai šeimai, tačiau jei esate jautrūs aukštai temperatūrai, siūlyčiau aplankyti šią vietą žiemą arba pavasarį, kai temperatūra yra ne tokia aukšta. Nepamirškite su savimi pasiimti daug vandens, kremo nuo saules ir gero fotoaparato visiems įspūdingiems vaizdams įamžinti.

Nors ir kanjonas yra pažymėtas žemėlapyje, tačiau surasti jį yra gana sudėtinga. Tad prieš vykdami siūlyčiau pasiplanuoti kelione į priekį. Jei atvykstate keliu nuo 78 rytų pusės pasukite į kairę, į Buttes Pass žvirkelį ir sekite kelią iki kol privažiuosite “stovėjimo aikštelę”. Palikę automobilį leiskitės žemyn į kanjoną ir pradėkite eiti kanjonu kairėn pusėn.

Gerai, užteks nuobodžių pristatymų laikas papasakoti apie tikruosius”nuotykius” įvykusius kanjone. Prieš nusprendžiant aplankyti šią vietą aš tik pasidomėjau kaip iki ten nuvažiuoti, bet apie patį kanjono taką visai pamiršau pasiskaityti. Tad kai atvažiavome šiek tiek paklaikdžiojome aplinkui kol galų gale nusileidome į kanjoną. Kuo tolyn sekėme kanjono keliu tuo sienos tapo aukštesnės ir siauresnės. Kai kuriose vietose kanjono sienos taip susiaurėja, kad net visas kūnas liečiasi prie sienų. Pagrindinis kanjono pėsčiųjų takas baigiasi tuom met kai sienos pradėda platėti iki tiek, kad galima privažiuoti su keturiais ratais varomomis transporto priemonės iš kitos pusės. Beeidami kanjonu negali nepastebėti atsišakojimų ( lyg ir atskirų takų lyg ir ne). Kadangi šis maršrutas nebuvo toks jau ilgas ir mes nepavargome nusprendėme, kad visai būtų smagu pavaikščioti aplink daugiau. Tad pasirinkę vieną iš kanjono atsišakojimų patraukiame tolyn, kol atsiduriame ant pačio kanjono viršaus ir iš toli galime matyti automobilių stovėjimo aikštelę, o pažvelgę žęmyn is abiejų pusių kanjono takus ir takelius. Eidami viršūnėmis jaučiame kaip lyg su kiekvienu žingsniu žvyro ir žemės mišinys rieda žemyn. Ir užtektų menkiausio lygsvaros praradimo ir gali slysti visais akmenimis ir žvyru žemyn. Nusprendę, kad tai ne pats geriausias sumanymas stengiamės kaip nors atsidurti kanjono apačioje. Pasirinkę kaip ir gerai matoma kelia žemyn pradedame leistis. Deja, viduryję leidimosi pamatėme, kad atstumas nuo kur reikes šokt nuo skardžio žemyn buvo per aukštas, tad vėl tenka kopti aukštyn ir kautis su žvyru tempenčiu žemyn su kiekvienu rankos ir kojos pakelimu. Galų gale žvyruoti ir dulkėti atsiduriame ant konjono viršūnėje ir sekame savo pačių pėdsakus atgalios. Už vieno kito pusvalandžio mes jau automobilyje ir riedame namo džiaugdamiesi, kad dar vienas nuotykis baigėsi laimingai.

Kwaaymii Point – An Easy Hike For Everyone

Posted on March 8, 2016

Kwaaymii Point Trail Overlook of mountains and desert

I constantly look for new hikes in San Diego. Sometimes it can be frustrating due to the location: in the North – Los Angeles, in the South – Mexico, East – dessert, West – water. Usually, all the cool trails are couple hours away from where we live, but all so worth to visit. Here and there I “get” itchy feet to go somewhere, sometimes I just want an easy and flat hike, other times full body torturing experience. Recently I was browsing online looking for new trails in San Diego and came across to Kwaaymii Point in Cleveland National Forest. It caught my attention that the spot is popular among hang gliders and my first thought was, that it should be easily accessible with great views of the desert and mountains and I was right! Kwaaymii Point trail is on the Pacific Crest Trail and it makes everyone who is into hiking a little more excited (in this case it was Mr. J). Kwaaymii Point Trail is only 0.5-mile length and flat so it is great for children and elder people. We parked the car at the Pioneer Mail Picknic Area and started walking towards the sign of PCT. Since it was an easy and short stroll we just continued walking on the PCT for a while till we felt that it was enough and turned around. Kwaaymii Point Its not your regular trail, for some people it is a special place. By being there, you cannot notice plaques on the rocks of people who died ( they didn’t die there), families and friends memorialized them. There was even a plaque for a dog. I believe there are people who come there regularly to look for inspiration or just think. We met a man who was casually sitting by the raill next to his car and smoking a cigarette while looking in the distance, when we passed him he said a friendly hello and I kept wondering what was on his mind that he came all the way up there.

***

Dažnai paskestu interneto platybėse beiškodama naujų vietovių ir mašrutų, kuriuos būtų galima nesunkiai pasiekti iš San Diego. San Diegas isikūręs taip, kad jei keliauji pietų pusėn atsiduri Meksikoje, šiaurėje – Los Andželas, vakaruose – vandenynas, o rytuose – dykuma. Dažniausi visi įdomesni žygių keliai yra kiek atokiau nuo San Diego rytuose, ir iki jų dasigauti gali užtrukti iki 2 valandų. Ši mini kelionė su visais pietais ar vakarienės sustojimais pakelėse gali užtrukti ir visą dieną, tad savaitgalius reikia kartais papalnuoti į priekį. Kad ir kaip ten bebūtų, kiek laiko užtruktų visada vaizdai ir įspūdžiai nenuvilia ir pakrauna geros energijos keliom savaitėm į priekį, iki kol vėl kojas pradeda “niežėti” naujiems žygiams. Tad neperseniausiai suradau Kwaaymii Point Klyvlendo Parke. Ši vietovė mane sudomino tuo, kad čia susirenka sklandytuvų mėgėjai ir iš kart pagalvojau, kad tai turėtų būti lengvai privažiuojama vieta su nuostabiais dykumos ir kalnų vaizdais ir žinoma aš neklydau. Pro Kwaaymii Point eina Ramiojo Vandenyno Keterų Trasa (PCT arba Pacific Crest Trail) visi, kurie bent kažkiek domisi keliavimu pesčiomis žino kas tas per trasa. Misteris J. visada šiek tiek šokinėja iš laimės kai gali bent, kad ir trumpam pasivaikščioti PCT. Kwaaymii Point tai lengvai prieinamas 0,8 kilometrų ilgio lygus takas, prieinamas tiek mažiem tiek dideliem. Mes pasistatėme automobili Pioneer Mail pikniko vietoje ir pajudėjome į priekį, kur buvo sužymėta PCT kelias. Kai praėjome Kwaaymii Point mes dar šiek tiek paėjome į priekį iki kol nusprendėme, kad abiems yra gana ir apsisukome keliauti atgal. Kwaaymii Point tai ne šiaip sau graži vieta su nuostabia panorama, ši vietovė įpatinga. Eidami negali nepastėbėti lentučių pritvirtintų prie uolų ir akmenų mirusiems žmonėms atminti. Tie žmonės nemirė šioje vietoje, tiesiog artimieji ar draugai norėdami atminti ir pagerbti jų atminimą juos iamžino šioje vietoje. Netgi suradome lentelę atminti šunį. Tikrai tikiu, kad yra žmonių, kurie atvažiuoja čia regulariai apmastyti mintis, pasisemti įkvėpimo. Kaip tik beeidami atgal sutikome vyrą kuris sau sėdėjo netoli automobilio ir rūkydamas cigaretę žvelgė į horizontą. Prasilenkdami jis maloniai pasisveikino, o aš nenustojau galvoti kas per mintys jį privertė čia atvažiuoti.

Holidays, classes and life goals

Posted on October 9, 2015

I admit feeling a little guilty for not posting for so long. July and August were crazy! I was finishing my certification program at San Diego Continuing Education in Interactive Media and I spent most of my time trying to crack HTML and CSS, then we went on holiday for a week to Michigan. And I totally left a piece of my heart by one of the million lakes out there. We stayed in this beautiful house built in 1885 in Empire town. We spent holidays with Mr.J parents, his sister with husband and three little ones. It was quite fun to see what does it feel to be around with three little boys. Before we left for our vacation I was worried about my pet rat as she wasn’t doing that great lately and couple days before our trip we needed to put it to sleep. So that happened. When we came back from vacation I felt that I had too much time and I was wasting it by watching a lot of Youtube videos and I needed to do something about it so I started a new class at the same school. Just this time I took a class “Sew Like a Pro”. So by the end of January I should be done with it and I am making for my final project – a lined jacket. I am really hoping it will look good as I would not mind having a new jacket that actually fits me properly. For some reason the older I get, the more I value all the things that woman in my family can do: sewing, knitting, crochet. and so on. I want to be as handy as them I want to be this Wonderwoman who can fix cars and make clothes and if needed grow sheeps, organic farm and live in a wooden house that I built on my own. In September to spice our lives a little, we got hit by a car while crossing a street, well I didn’t but Mr.J did, it was a scary experience till this day I have a little anxiety crossing a street. And another reason why I wasn’t active posting that I keep wanting to migrate from blogpost to my own domain in WordPress and boy, its not an easy think a new domain name.

Im not promising to post regularly for now but I will try and I need to do something about this whole re-branding of my blog thing too.

See you soon!

***

Prisipažinsiu jaučiuosi šiek tiek nusikaltusi, kad visai apleidau savo tinklaraštį, bet Liepa ir Rugpjūtis buvo pakankamai įtempti. Baiginėjau savo kursus San Diego Testinio mokymo mokykloje Interaktyviają medija ir daugiausia laiko praleidau bandydama laužyti HTML ir CSS kodus savo galutiniamprojektui. Rugpjūčio gale iškeliavome savaitei atostogų į Mičiganą. Tai nuostabi valstija, deja su nekokia ekonomika, bet gamta ir ežerai tikrai užima kvapą. Mes išsinuomavome seną namą 1885 metų statymo ir savaite praleidau su Misterio J tėvais jo seserimi su vyru ir trimis jos pypliais. buvo pakankamai įdomu praleisti savaite su trim mažamečiais berniukais. Prieš išvažiuojant atostogaut vis širdis nerimo dėl augintinio – žiurkės pastarosiomis savaitėmis ji jau nebekaip atrode ir kaip tyčia prieš mums išvažiuojant teko mūsų Kapitoną užmigdyti. Kai baigėsi atostogos ir pagaliau išsipakavau lagaminą, nuspredžiau, kad per daug to laiko atsirado ir nesinori jo švaistyti tik Youtube žiūrėjimui tai užsirašiau i naujus kursus toje pačioje mokykloje, tik šį kartą tai “Siūk kaip profesionalas”. Pagal idėją sausio gale turėčiau užbaigti savo galutinį projektą – švarką su pamošalu. Jei tai įgyvendinsiu būsiu be galo laiminga! Kažkodėl brestant kyla vis daugiau minčių kaip aš žaviuosi ir vertinu savo šeimos moteris, kurios moka ir siūti ir megzti ir nerti vašeliu ir kur dar visi kiti sugebėjimai. Tad sekant įkandin stengiuosi, kažkiek ir aš to išmokti. Noriu tapti ta supermoteris, kuri gali ir automobilį pataisyti ir siūti rūbus, auginti bandą avių ir iš rąstų pasistatyti namą. Rugsėjis tikrąją to žodžio prasme buvo skaudus. Mes buvome patrenkti einant per pėsčiųjų perėja, tiesa aš spėjau pasprukti, bet Misteris J. šiek tiek buvo apdaužytas su ar tai įskilusiu ar lūžusiu šonkauliu ar dviem. Nuo to laiko kažkaip visad neramu eiti per gatvę, Na ir galiausiai brandinu idėją kraustytis iš blogspot į WordPress tik, kad sugalvoti naują blogo pavadinimą užima daugiau laiko nei galvojau.

Nepažadu, kad rašysiu reguliariau nuo šio laiko, bet tikrai kažką sugalvosiu dėl viso blogo kraustymosi ir perdarinėjimo.

Iki.

June Playlist – Backpack Tunes

Posted on June 25, 2015

Music is my passion. So I decided to create monthly playlists starting with June. June was a crazy month I wanted to do and to see so much but with a new job and classes, not much free time was left. This playlist consists mostly of slower songs, for reminding that even your daily routine is just sprinting and accomplishing things there is always a time to go to the beach to see a sunset.

***

Muzika – mano aistra. Tad nusprendžiau sukurti kiekvieną mėnesį po grojaraštį pradedant Birželiu. Birželis buvo pašėles mėnuo tiek daug norėta padaryti ir pamatyti, bet su nauju darbu ir kursais laisvas laikas tapo labai ribotas. Šis grojaraštis susideda daugiau iš lėtų dainų, jos tarsi priminimas, kad nors ir kasdien lekiame kaip akis išdegę kažkur visada yra minutė kita tiesiog nueiti į papludimį palydėti saulę.

Thrifted 1960’s Fujica Half Camera

Posted on June 18, 2015

When I moved to USA I was introduced by Mr.J’s mom – Brooke about another level of thrifting. Estate sales, garage sales and yard sales kind of doesn’t exist in Lithuania. (Lithuanians like to hoard and pass their belongings to family and friends rather than to a stranger). If I have a free weekend I usually check out nearby estate sales. (Estate Sales – are used when someone is in need of a way to sell items due to downsizing, moving, divorce, bankruptcy or death.) Estate sales for me are the most exciting because I can come in the strangers house and look how that person lived, interior what kind of items people have and all other weirdness. It’s like being at grandma’s and going through her draws, you know what I mean.

Couple months ago I bought from one of the Estate sales I visited an old Fujica Half camera only for $5. The camera came with a bag and instruction manual. I didn’t expect that it will work, but for 5$ I didn’t care too much, I just hoped the best. When I came back home I read the manual and I started analyzing the camera. This camera was made in 1960’s and the name Fujica Half comes from the ability to shoot 2 pictures per 1 frame. In my “new” camera, a selenium light meter wasn’t working ( it is kind of internal light meter that creates a small amount of electricity by being exposed to the light.) That meant that I would need manually adjust shutter speed, aperture, and focus. So I got a roll of film and started shooting. After I was done I brought the film to develop and guess what all the photos came out great as for the first time doing it and some of them I am sharing with you.

***

Kai persikėliau gyventi į Ameriką buvau supažindinta su kuistukų/škudurynų/dėvėtų rūbų ir naudotų apyvyokos daiktų visai kitu termino lygiu. “Pilno turto išpardavimai”, “garažo išpardavimai” paprasčiausiai neegzistuoja Lietuvoje. Mes lietuviai mėgstame užgyventi ir kaupti visą gėrį garažuose, sandėliukuose ir visokiausiose spintose, o padovanoti ar parduoti kažką tik šeimos nariams ar geriem draugam aplink,o ne kažkokiem nepažystamiem. “Pilno turto išpardavimas” ( tai nuosavo turto išpardavimas tokiais atvejais kaip: išsikraustant gyventi į kitą vietą, siekiant susimažinti savo turtą, skyrybų ir bankroto atvejais ir galiausiai žmogui mirus). Tie pilno asmeninio turto išpardavimai man labiausiai patinka dėl galimybės apsilankyti žmonių namuose ir pamatyti kaip jie gyveno, kokį interjerą buvo sukūrę ir galiusiai pasirausti po jų daiktus. Tai lygiai toks pats jausmas kaip, kad kad raustis po močiutės spintas.

Taigi, per vieną iš tokių išpardavimų įsigyjau tik už $5 Fujica Half fotoaparatą. Kamera turėjo jai skirtą įdėklą ir instrukciją. Pirkau nesitikėdama, kad šis daikčiukas veiks, bet kadangi nekainavo brangiai, daug nieko ir nesitikėjau. Parėjus namo, pradėjau nuodugniai apžiūrinėti ir skaityti instrukciją. Šis fotoaparatas buvo pagamintas apie 1960-uosius metus ir pats pavadinimas Fujica Half reiškia, kad viename kadre telpa dvi nuotraukos. Po atidaus apžiūrėjimo mano naujajame fotoaparate seleno šviesos matuoklis neveikė (tai toks savotiškas vidinis šviesos matuoklis kuris sukuria mažą elektros srovę šviesai patekus). Tai reiškia, kad norint kažką nufotografuoti man reikia rankiniu būdu nustatyti diafragmą, jautrumą ir išlaikymą, kurių parametrus pakeitus niekas nesikeicia žiūrint pro akutę. Kitą dieną įsigyjau naują juostelę ir pradėjau fotografuoti, kai išpyškinau visą ir nunešiau išryškinimui daug nesitikėjau, bet rezultati pranoko lūkesčius.

Solvang – tiny Denmark in California, USA

Posted on June 11, 2015

When we said goodbye to our Australian friends in Angeles National Forest we left to visit Solvang. Doesn’t this name sound danish? Indeed, it is a danish town in the middle of California near Santa Barbara!.

Solvang in danish means “Sunny field” and it couldn’t be a better name for the place knowing the rainy weather in Denmark. Between 1850 and 1930 a large amount of Danes moved to USA due to poor economic. Danes didn’t like harsh Midwestern winters so they traveled west till they found beautiful “Sunny field”. And by 1911 Solvang was founded and named by a group of Danish educators. Prior to Danish settlement, the are was governed by Spanish rules.

Today Solvang is a tourist trap. But since I and Mr.J lived in Denmark for a while we were super curious how much of “Denmark” we will find there. We arrived in the town around 5PM just right at that time when all the little shops were closing. I was pleasantly surprised that most of the buildings in the city center reminded danish architecture. There were quite a large amount of danish bakeries but for some reason only few restaurants that serve Danish food. When we finally decided where we would like to go for dinner we ordered meatballs and sausage with mash potatoes and of course everything came with THE BROWN SAUCE (it was delicious). After dinner, we visited couple bakeries that were still open. I was desperately looking for rugbrød (dark bread) and kanelsnegle (cinnamon roll) unfortunately I found only kanelsnegle. But the best part of the town was to see a little mermaid and Rundetårn (round tower). They are both copies and smaller than originals. A little mermaid sits sadly in a little fountain nearby busy crossroad and the Round tower is just a Pizza place (very danish).

Since I am writing about so much beloved and nostalgic Denmark I would like to congratulate my dear friends Lina and Troels who live in Copenhagen and just got married ( sorry we couldn’t make it!) .

***

Kai atsisveikinome su draugais Australais Angeles Nacionaliniame miške patraukėme Solvang link. Argi šis pavadinimas neskamba labai jau skandinaviškai? Ir kaip nebūtų keista tai yra nedukas Daniškas miestelis netoli Santa Barbaros ( pamenat ta serialą Santa Barbara iš kokių 19995 metų? ).

Solvang išvertus į lietuvių kalbą reiškia Saulėtas slėnis ir tikriausiai negalėtų būti geresnio pavadinimo šiai vietai žinant, kad lietingą Danijos klimatą. Tarp 1850 ir 1930 metų nemaža Danų populiacija dėl prastos ekonomikos emigravo į Ameriką. Dėl žvarbių vakarietiškų žiemų Danai keliavo vakarų pakrantės link kol surado Saulėtąjį slėnį. 1911 metais burys Danų edukacinės veiklos atstovų įsikūrė šioje vietoje ir pavadino miestą – Solvang. Prieš įsikūriant Danams ši vietovė buvo valdoma pagal Ispanų taisykles.

Šiomis dienomis šis miestelis yra turistų traukos centras ir kadangi mes abu su Misteriu.J gyvenome kurį laiką Danijoje mums buv be galo smalsu nuvažiuoti ir pamatyti kiek iš tikro šis mietas primena Daniją. Atvykome į Solvang nei anksti nei vėlai apie 5 valandą vakaro kai visos mažos parduotuvėlės jau užsidarinėjo. Buvau maloniai nustebinta, nes miesto centre esantys pastati iš ties priminė Danišką arhitektūrą. Mietse buvo gausu Danškų kepyklėlių, bet pasigedau kavinių kurios siūlytų tradicinių Daniškų patiekalų. Kai galų gale nusprendėme kur pavakarieiauti, užsisakėme kotletų su dešrelėmis bulvių koše ir visa tai žinoma buvo aplieta RUDU PADAŽU (buvo skanu). Po vakarienės užsukome į kelias kepyklėles, kurios dar buvo atidarytos ir aš beviltiškai ieškojau nusipirkti rugbrød ( juodos duonos) ir kanelsnegle ( cinamoninė bandelė), deja radau tik bandelę. ( Taip ir nesupratau ar jie iš vis tai pardavinėjo ar tik duona buvo išparduota). Bet manyčiau smagiausia dalis buvo pamatyti sumažintą mažąją undinėlę ir Rundetårn (apvalųjį bokštą). Vargšė undinėlė sedėjo sau kažkokiam mini fontane šalia judrios sankryžos,o apvaliajame bokšte labai daniškai buvo įsikūrusi picerija.

Ir kadangi šis mano įrašas yra kažkiek susijęs su taip pasiilgta ir numylėta Danija norėčiau pasveikinti savo draugus Lina ir Troels, kurie gyvena Kopengagoje su Vestuvėmis! ( atsiprašom, kad negalėjome sudalyvauti).

Viking Garden Restaurant Solvang California

Meeting thru Pacific Crest Trail Hikers at Angeles National Park

Posted on June 4, 2015

Since I moved to USA Mr.J was talking about PCT. It was like a curse word for me, PCT this and PCT that. And for as long as I could, I was trying to avoid any information about PCT. But when somebody talks so often about something it’s too rude to ignore it, so I started listening.Who doesn’t know what PCT stands for, it is a Pacific Crest Trail that goes from Mexico to Canada borders (2,663 mi or 4,286 km length) every year Pacific Crest Trail hikers walk it in 5-6 months. There is a big Pacific Crest Trail community and of course, Mr.J belongs to it. (we even have the whole map of the trail hanging on our wall). The trailhead is located near San Diego and since we are so close Mr.J decided to be a “trail angel” (Trail Angel – someone who provides, help, transportation, food or other stuff to a hiker”). Usually, hikers start the trail in March – April ( they need to leave before California desert is too hot and by the time hikers reach Sierra Nevadas the snow will be melted). We hosted two groups of Pacific Crest Trail Hikers before they started their journey you can follow their adventures on Facebook:” Everybody Hates the PCT” (Henry, Emily and Daniel very entertaining group from Georgia, Athens) and “A walk in the woods” ( Ben and Sally lovely couple from Australia).Since then, I am all into the Pacific Crest Trail. I watched movie”Wild“, now also reading the book, couple nights ago we watched a documentary film about it “Do more with less“. I am following other people’s blogs, reading literature and soaking in information about Pacific Crest Trail. On a Memorial three-day weekend we were making plans to meet the Australian couple we got in contact with them and we decided to meet them at Little Jimmy campground in Angeles National Forest. We left home early Saturday when we finally arrived, at the parking lot there were already quite a few cars parked.So we quickly left the car and hiked to the campground that was located 2 miles away. Our backpacks were quite heavy from the fruit and beer we were dragging with us to give to the PCT hikers. Campground was half occupied and we easily found a spot where to put the tent. And then, we started hiking against “the flow” ( all the Pacific Crest Trail Hikers that day were coming to the Little Jimmy campground from Mount Baden-Powell. We took fruit with us too and gave it to the hikers we met on the way, they looked quite excited eating fruit. We met: That guy and This girl, Sage and ASAP, Cold Bear and Risky Biscuit and others that I don’t remember their trail names anymore ( trail names– hikers give them to each other).We hiked all the way up 6 miles it was around 4:20 pm and we still haven’t met our friends, we started being worried but we were afraid to run out of the daylight so we turned around to go back to the campsite. When we were back there were some hikers that we met on the trail putting their tents up next to ours. We were quite sad that we didn’t meet our friends but in 30 minutes they showed up. It was nice to meet them and hear their stories and to know other hikers too. People that night for some reason went to sleep quite late around 9-10 PM we were sitting by the fire and talking. Next morning we said goodbye to Ben, Sally and others, wished them the best of luck and drove to visit another cool place but about that, I’ll write next time.

***

Nuo to laiko kai persikrausčiau i Ameriką, Misteris J. nenustoja kalbėti apie PCT. Tas žodis tapo lyg keiksmažodis kasdieniniame gyvenime, PCT šitas ir PCT anas. Aš žinoma kiek galėdama stengiausi atsiriboti nuo šio “keiksmažodžio”,bet kai kažkas tau artima taip aistringai apie tai suokia nelabai ilgai galima tai ignoruoti. Kas nežino ką PCT (arba Pacific Crest Trail ) sutrumpinimas reiškia, pabandysiu kiek galima aiškiau paaiškinti. Tiesa pasakius, pacituosiu ką radau parašytą viename puslpayje, “Pacific Crest Trail yra turbūt labiausiai neišverčiamas iš angliškų pavadinimų (gal ir trečioje vietoje po value for money ir first in first out). Lietuviškai turbūt reikėtų sakyti “Ramiojo vandenyno pakrantės kalnagūbrio keteros turistinis-pažintinis takas”, arba kažkaip panašiai (arba ”Ramiojo vandenyno pakrantės kalnagūbrio keteros turistinis-pažintinis takas prie Jungtinių Amerikos Valstijų Ekonomikos ministerijos Turizmo departamento Nacionalinių parkų ir miškų skyriaus”).” Kadangi kažkas protingesnis už mane išvertė kuo puikiausiai, aš daugiau nieko neturiu ir pridurti, bet toliau naudosiu sutrumpinimą PCT. Šis takas yra 4,286 kilometrų ilgio ir prasideda nuo Meksikos sienos ir tesiasi iki Kanados sienos. Kiekvienais metais daugybė žmonių bando nužygiuoti šį atstumą, dažniausiai tai užtrunka apie 5-6 mėnesius. Misteris J. priklauso PCT bendruomenei ir visaip kaip bando prisidėti. Pas mus net namuose visas to žygio žemėlapis kabo sau svetainėje. Kaip minėjau šio žygio pradžia yra šalia Meksikos sienos,o San Diegas yra įsikūręs arčiausiai, tad man labai neprieštaraujant Misteris J. nusprendė būti “tako angelu” ( Tako angelas – žmonės, kurie bet kokiu būdu: maistu, apgyvendinimu, transportu padeda žygeiviams). Dažniausiai šis žygis yra pradedamas Kovo ir Balandžio mėnesiais kai Kalifornijos dikuma dar nekaitina taip baisiai ir iki tol kol jie pasiekia Sierra Nevada Kalnyną sniegas būna jau nutirpęs. Mes priėmėme pas save permiegoti dvi žygeivių grupes galite juos sekti Facebook’e “Everybody Hates the PCT” (Henry, Emily ir Daniel smagūs žmonės iš Georgia, Athens) ir “A walk in the woods” ( Ben ir Sally miela porelė iš Australijos). Nuo to laiko, “pasinešiau” ant visų žygių ir t.t. pradėjau pati domėtis PCT peržiūrėjau filmą “Laukinė” ( angl. Wild), taip pat dabar kaip tik baigiu perskaityti pagal tą patį filmą parašytą knygą. Visai neseniai su Misteriu J. pažiūrėjom dokumentį filmą apie PCT- “Do more with less” ( jį galite peržiūrėti nemokamai paspaudę ant nuorodos). Kas be ko seku kelis žygeivių blogus, skaitau įvairią literatūrą ir siurbiu visą informaciją apie žygį. Prieš kelias savaites turėjome ilgąjį savaitgalį buvo žuvusiųjų karuose diena per šią dieną jau seniai planavome kur nuvažiuot pakempingaut. Bet kaip tik prieš savaitę susirašėme su Australų porele kuri tuo metu jau žygiavo apie mėnesį ir buvo jau nupėdine apie 400-500 ir pasiūlė susitikti. Mes žinome sutikome, nes tikrai labai idomu sužinoti kaip jiems sekasi. Tad susitarėme susitikti su jais Little Jimmy kempinge, kuris yra isikūręs Angeles Nacionaliniame miške. Išvykome anksti šeštadienio rytą vildamiesi aplenkti visas spūstis ir po kelių valandų jau dėjomes kuprines ant pečių ir žygiavome į kempingą. Iki kempingo buvo apie 2 mylias arba 3,2 km, o mes ant pečių tempėm begalęs alaus ir vaisių, kuriuos ketinome išdalinti žygiuotojams. Suradę palapinei vietą ilgai nieko nelaukę patraukiame žygiuoti priešprieša iš, kur turėtų pasirodyti mūsų draugai. Pakeliui einant sutikome pakankamai daug žygeivių, kurie kaip ir mūsų australai žygiavo PCT ir turėjo kempingaut toje pačioje vietoje, kur buvo ir mūsų palapinė. Kai paklausdavom ar jie norėtu pasivaišinti vaisiu ir kaip mat visų akys suspygsėdavo kaip mažų vaikų kalėdų rytą išviniojant dovanas. ( Ne kas valgyti sausą negendantį maista visą mėnesį). Kiek prisimenu susipažinome su: That guy ir This girl, Sage ir ASAP, Cold Bear ir Risky Biscuit, ir visų kitų, kuriu jau nebepamenu. ( Dažniausiai žygiuojant kiti keliautojai tau “prikabina” naują vardą kitaip pasakius klyčka ir taip dažniausiai žmonės toliau tave vadina). Kai neskubėdami nužygiavom apie 10 kilometrų stačiai į kalną jau buvo apie 4 valandos popiet, pastovyniavę ant kalno mastėme kur prapuolė mūsų draugai. Kai sutikome visus kitus žygiuotojus,jie sakė matė juos tą rytą tad mes dar vylėmės, kad jie dar pasirodys. Bet mes nenorėdami žygiuot tamsoje apsisukome atgal ir patraukėme kempingo link. Kempingas buvo pilnas žmonių, prasmilkes laužo kvapu. Kur buvus kur nebuvus po 30 minučių pasirodė ir Ben su Sally. Buvo gera juos matyti ir iš artimiau susipažinti su kitais keliautojais. Ištraukę ir pavaišinę visus alumi dar ilgai nesiskirstėme į palapines miegoti, nors jau buvo apie 10 valanda vakaro. Kitą rytą atsisveikine su Ben ir Sally ir visais kitais, palinkėję jiems geriosio kelio mes patraukėme aplankyti keisto miestelio netoli Santa Barbaros, bet apie tai parašysiu kita kart.

Angeles National Forest - Mountain with clouds

Angeles National Forest - cloud falling on a hill

Angeles National Forest - mountain panorama

Angeles National Forest - hiker in the cloud

Angeles National Forest - road in the cloud

Angeles National Forest - mountain with cloud

Angeles National Forest - Little Jimmy Campsite - Pacific Crest Trail Hikers

GALLETA MEADOWS – BORREGO SPRINGS SCULPTURES: WALKING WITH DINOSAURS

Posted on May 7, 2015

Oh… hello there! Haven’t seen you for a while, I was busy doing adult things: applying for jobs and going for the interview and not getting a job. So now when I didn’t get a job I can write this post and go afterward look for another job.Who think unemployment is fun I totally disagree, maybe for the first two months is fun to sleep in and have ALL the time in your day. But very quickly that becomes NOT FUN. Looking for a job is hard! So with this rant let’s go to the magic memory palace and remember the sun, heat, desert again. You probably think what else can be interesting about a desert than shrubs, cactuses and nothingness as far as you can see. Well, let’s not forget that people live everywhere and nature inspires to create.

Mr.J parents were visiting us in March and we wanted to show them something interesting outside San Diego. And we found in Borrego Springs this weird place with a lot of big metal sculptures that were inspired by creatures lived before us. Once Ricardo Breceda’s daughter asked for Christmas a dinosaur and that’s how it begun. The sculptures are located all around the Borrego Springs, online you can find the map and drive by them with a car. Sculptures look very realistic and creepy, in the beginning it is a little intimidating to come closer as it looks like they will become alive and chase you.The most impressive one was 350-foot serpent that seemingly burrows and comes out from the desert sand.

There is something magical about exhibition’s that are in open air. I don’t mean to say that museum buildings are boring, but an experience is different: the sun, wind, nature, sounds just makes the whole experience more intense and memorable. I am dying to back to Lithuania and visit Gruto and Europos parks now. Mr.J are you in?

***

Sveiki! Nesimatėme kurį laiką, buvau užsiėmusi suaugėliškais dalykais tokiais kaip darbo paieškos, ėjimas į interviu ir negavimas to darbo. Taigi, kadangi to darbo negavau dabar vėl galiu šį bei tą parašinėti ir pasvajoti ir po to vėl eiti į gražų darbo paieškos pasaulį.Kas mano, kad būti bedarbiu yra labai smagu, drįsčiau paprieštarauti. Gal tie primi du mėnesiai visai nieko kai VISAS laikas yra tavo ir daryk ką nori, bet labai greitai visas džiaugsmas praeina. Ieškoti darbo yra be galo sunku! Su šiuo pabumbėjimu geriau pasinerkime į prisiminimų pasaulį, kur saulė, karštis ir dykuma. Atrodo, kas dar gali būti įdomesnio dykumoje nei krūmokšniai, katusai ir begalybė nieko aplink. Bet reikia nepamiršti, kad ir kur bebūtum žmones įkvepia kurti gamta.

Kovo mėnesį Misterio J. tėvai lankė mus ir mes norėjome jiems parodyti ką nors įdomesnio už San Diego miesto ribų. Suradome atvirą skulptūrų parką Borrego Springs dykumoje, skulptūrų išdėstymo žemėlapį galima surasti internete ir važiuojant automobiliu viską apžiūrėti. Tai didžiulės metalinės skulptūros. Kūrėjas buvo įkveptas kurti gyvius gyvensusius prieš žmonijos įsikūrimą. O viskas prasidėjo nuo to kai Ricardo Breceda dukra paprašė tėčio Kalėdų proga padovanoti jai dinozaurą. Skulptūros atrodo labai realistiškai ir net sakyčiau iš pirmo žvilgnio šiek tiek nejauku net ir artintis. atrodo jog jos pavirs gyvomis ir pradės vaikytis visus aplink. Įspūdingiausia skulptūra tai 106 metrų ilgio priešistorinė gyvatė, kurios dalis kūno yra po žeme ir atrodo jog ji nardo po smėlį.

Visada maniau jog parodos atviroje erdvėje yra įdomesnės nei uždaroje. Tai nereiškia, kad man nepatinka uždari muziejai, tiesiog patirtis visai kitokia ir ją įtakoja aplinkiniai veiksniai tokie kaip: saulė, vėjas, gamta, garsai ir kvapai. Nekantrauju kada grįšiu į Lietuvą ir galėsiu aplankyti Gruto ir Europos Parkus.

GALLETA MEADOWS - BORREGO SPRINGS SCULPTURES

Older Posts

USA

About International Banana Museum at the Salton Sea.

Day 1. Nov 25th – Wednesday. Ferry to Catalina island – Avalon

Day 2. Nov 26th – Thursday. Starting hiking Trans-Catalina Trail. Avalon – Airport in the sky – Little Harbor 14,5 miles ( 23,3 km)

Day 3. Nov 27th – Friday. Little Harbour – Two Harbors – Parsons’ Landing 13,2 miles ( 21,2 km)

Day 4. Nov 28th – Saturday. Parsons’ Landing – Little Harbor 12,5 miles ( 20,1 km)

Day 1. ***Nov 25th – Wednesday*. Ferry to Catalina island – Avalon**

Day 2. ***Nov 26th – Thursday*. Starting hiking Trans-Catalina Trail. Avalon – Airport in the sky – Little Harbor 14,5 miles ( 23,3 km)**

Day 3. ***Nov 27th – Friday*. Little Harbour – Two Harbors – Parsons’ Landing 13,2 miles ( 21,2 km)**

Day 4. ***Nov 28th – Saturday*. Parsons’ Landing – Little Harbor 12,5 miles ( 20,1 km)**