I admit feeling a little guilty for not posting for so long. July and August were crazy! I was finishing my certification program at San Diego Continuing Education in Interactive Media and I spent most of my time trying to crack HTML and CSS, then we went on holiday for a week to Michigan. And I totally left a piece of my heart by one of the million lakes out there. We stayed in this beautiful house built in 1885 in Empire town. We spent holidays with Mr.J parents, his sister with husband and three little ones. It was quite fun to see what does it feel to be around with three little boys. Before we left for our vacation I was worried about my pet rat as she wasn’t doing that great lately and couple days before our trip we needed to put it to sleep. So that happened. When we came back from vacation I felt that I had too much time and I was wasting it by watching a lot of Youtube videos and I needed to do something about it so I started a new class at the same school. Just this time I took a class “Sew Like a Pro”. So by the end of January I should be done with it and I am making for my final project – a lined jacket. I am really hoping it will look good as I would not mind having a new jacket that actually fits me properly. For some reason the older I get, the more I value all the things that woman in my family can do: sewing, knitting, crochet. and so on. I want to be as handy as them I want to be this Wonderwoman who can fix cars and make clothes and if needed grow sheeps, organic farm and live in a wooden house that I built on my own. In September to spice our lives a little, we got hit by a car while crossing a street, well I didn’t but Mr.J did, it was a scary experience till this day I have a little anxiety crossing a street. And another reason why I wasn’t active posting that I keep wanting to migrate from blogpost to my own domain in WordPress and boy, its not an easy think a new domain name.
Im not promising to post regularly for now but I will try and I need to do something about this whole re-branding of my blog thing too.
See you soon!
***
Prisipažinsiu jaučiuosi šiek tiek nusikaltusi, kad visai apleidau savo tinklaraštį, bet Liepa ir Rugpjūtis buvo pakankamai įtempti. Baiginėjau savo kursus San Diego Testinio mokymo mokykloje Interaktyviają medija ir daugiausia laiko praleidau bandydama laužyti HTML ir CSS kodus savo galutiniamprojektui. Rugpjūčio gale iškeliavome savaitei atostogų į Mičiganą. Tai nuostabi valstija, deja su nekokia ekonomika, bet gamta ir ežerai tikrai užima kvapą. Mes išsinuomavome seną namą 1885 metų statymo ir savaite praleidau su Misterio J tėvais jo seserimi su vyru ir trimis jos pypliais. buvo pakankamai įdomu praleisti savaite su trim mažamečiais berniukais. Prieš išvažiuojant atostogaut vis širdis nerimo dėl augintinio – žiurkės pastarosiomis savaitėmis ji jau nebekaip atrode ir kaip tyčia prieš mums išvažiuojant teko mūsų Kapitoną užmigdyti. Kai baigėsi atostogos ir pagaliau išsipakavau lagaminą, nuspredžiau, kad per daug to laiko atsirado ir nesinori jo švaistyti tik Youtube žiūrėjimui tai užsirašiau i naujus kursus toje pačioje mokykloje, tik šį kartą tai “Siūk kaip profesionalas”. Pagal idėją sausio gale turėčiau užbaigti savo galutinį projektą – švarką su pamošalu. Jei tai įgyvendinsiu būsiu be galo laiminga! Kažkodėl brestant kyla vis daugiau minčių kaip aš žaviuosi ir vertinu savo šeimos moteris, kurios moka ir siūti ir megzti ir nerti vašeliu ir kur dar visi kiti sugebėjimai. Tad sekant įkandin stengiuosi, kažkiek ir aš to išmokti. Noriu tapti ta supermoteris, kuri gali ir automobilį pataisyti ir siūti rūbus, auginti bandą avių ir iš rąstų pasistatyti namą. Rugsėjis tikrąją to žodžio prasme buvo skaudus. Mes buvome patrenkti einant per pėsčiųjų perėja, tiesa aš spėjau pasprukti, bet Misteris J. šiek tiek buvo apdaužytas su ar tai įskilusiu ar lūžusiu šonkauliu ar dviem. Nuo to laiko kažkaip visad neramu eiti per gatvę, Na ir galiausiai brandinu idėją kraustytis iš blogspot į WordPress tik, kad sugalvoti naują blogo pavadinimą užima daugiau laiko nei galvojau.
Nepažadu, kad rašysiu reguliariau nuo šio laiko, bet tikrai kažką sugalvosiu dėl viso blogo kraustymosi ir perdarinėjimo.
Music is my passion. So I decided to create monthly playlists starting with June. June was a crazy month I wanted to do and to see so much but with a new job and classes, not much free time was left. This playlist consists mostly of slower songs, for reminding that even your daily routine is just sprinting and accomplishing things there is always a time to go to the beach to see a sunset.
***
Muzika – mano aistra. Tad nusprendžiau sukurti kiekvieną mėnesį po grojaraštį pradedant Birželiu. Birželis buvo pašėles mėnuo tiek daug norėta padaryti ir pamatyti, bet su nauju darbu ir kursais laisvas laikas tapo labai ribotas. Šis grojaraštis susideda daugiau iš lėtų dainų, jos tarsi priminimas, kad nors ir kasdien lekiame kaip akis išdegę kažkur visada yra minutė kita tiesiog nueiti į papludimį palydėti saulę.
When I moved to USA I was introduced by Mr.J’s mom – Brooke about another level of thrifting. Estate sales, garage sales and yard sales kind of doesn’t exist in Lithuania. (Lithuanians like to hoard and pass their belongings to family and friends rather than to a stranger). If I have a free weekend I usually check out nearby estate sales. (Estate Sales – are used when someone is in need of a way to sell items due to downsizing, moving, divorce, bankruptcy or death.) Estate sales for me are the most exciting because I can come in the strangers house and look how that person lived, interior what kind of items people have and all other weirdness. It’s like being at grandma’s and going through her draws, you know what I mean.
Couple months ago I bought from one of the Estate sales I visited an old Fujica Half camera only for $5. The camera came with a bag and instruction manual. I didn’t expect that it will work, but for 5$ I didn’t care too much, I just hoped the best. When I came back home I read the manual and I started analyzing the camera. This camera was made in 1960’s and the name Fujica Half comes from the ability to shoot 2 pictures per 1 frame. In my “new” camera, a selenium light meter wasn’t working ( it is kind of internal light meter that creates a small amount of electricity by being exposed to the light.) That meant that I would need manually adjust shutter speed, aperture, and focus. So I got a roll of film and started shooting. After I was done I brought the film to develop and guess what all the photos came out great as for the first time doing it and some of them I am sharing with you.
***
Kai persikėliau gyventi į Ameriką buvau supažindinta su kuistukų/škudurynų/dėvėtų rūbų ir naudotų apyvyokos daiktų visai kitu termino lygiu. “Pilno turto išpardavimai”, “garažo išpardavimai” paprasčiausiai neegzistuoja Lietuvoje. Mes lietuviai mėgstame užgyventi ir kaupti visą gėrį garažuose, sandėliukuose ir visokiausiose spintose, o padovanoti ar parduoti kažką tik šeimos nariams ar geriem draugam aplink,o ne kažkokiem nepažystamiem. “Pilno turto išpardavimas” ( tai nuosavo turto išpardavimas tokiais atvejais kaip: išsikraustant gyventi į kitą vietą, siekiant susimažinti savo turtą, skyrybų ir bankroto atvejais ir galiausiai žmogui mirus). Tie pilno asmeninio turto išpardavimai man labiausiai patinka dėl galimybės apsilankyti žmonių namuose ir pamatyti kaip jie gyveno, kokį interjerą buvo sukūrę ir galiusiai pasirausti po jų daiktus. Tai lygiai toks pats jausmas kaip, kad kad raustis po močiutės spintas.
Taigi, per vieną iš tokių išpardavimų įsigyjau tik už $5 Fujica Half fotoaparatą. Kamera turėjo jai skirtą įdėklą ir instrukciją. Pirkau nesitikėdama, kad šis daikčiukas veiks, bet kadangi nekainavo brangiai, daug nieko ir nesitikėjau. Parėjus namo, pradėjau nuodugniai apžiūrinėti ir skaityti instrukciją. Šis fotoaparatas buvo pagamintas apie 1960-uosius metus ir pats pavadinimas Fujica Half reiškia, kad viename kadre telpa dvi nuotraukos. Po atidaus apžiūrėjimo mano naujajame fotoaparate seleno šviesos matuoklis neveikė (tai toks savotiškas vidinis šviesos matuoklis kuris sukuria mažą elektros srovę šviesai patekus). Tai reiškia, kad norint kažką nufotografuoti man reikia rankiniu būdu nustatyti diafragmą, jautrumą ir išlaikymą, kurių parametrus pakeitus niekas nesikeicia žiūrint pro akutę. Kitą dieną įsigyjau naują juostelę ir pradėjau fotografuoti, kai išpyškinau visą ir nunešiau išryškinimui daug nesitikėjau, bet rezultati pranoko lūkesčius.
When we said goodbye to our Australian friends in Angeles National Forest we left to visit Solvang. Doesn’t this name sound danish? Indeed, it is a danish town in the middle of California near Santa Barbara!.
Solvang in danish means “Sunny field” and it couldn’t be a better name for the place knowing the rainy weather in Denmark. Between 1850 and 1930 a large amount of Danes moved to USA due to poor economic. Danes didn’t like harsh Midwestern winters so they traveled west till they found beautiful “Sunny field”. And by 1911 Solvang was founded and named by a group of Danish educators. Prior to Danish settlement, the are was governed by Spanish rules.
Today Solvang is a tourist trap. But since I and Mr.J lived in Denmark for a while we were super curious how much of “Denmark” we will find there. We arrived in the town around 5PM just right at that time when all the little shops were closing. I was pleasantly surprised that most of the buildings in the city center reminded danish architecture. There were quite a large amount of danish bakeries but for some reason only few restaurants that serve Danish food. When we finally decided where we would like to go for dinner we ordered meatballs and sausage with mash potatoes and of course everything came with THE BROWN SAUCE (it was delicious). After dinner, we visited couple bakeries that were still open. I was desperately looking for rugbrød (dark bread) and kanelsnegle (cinnamon roll) unfortunately I found only kanelsnegle. But the best part of the town was to see a little mermaid and Rundetårn (round tower). They are both copies and smaller than originals. A little mermaid sits sadly in a little fountain nearby busy crossroad and the Round tower is just a Pizza place (very danish).
Since I am writing about so much beloved and nostalgic Denmark I would like to congratulate my dear friends Lina and Troels who live in Copenhagen and just got married ( sorry we couldn’t make it!) .
***
Kai atsisveikinome su draugais Australais Angeles Nacionaliniame miške patraukėme Solvang link. Argi šis pavadinimas neskamba labai jau skandinaviškai? Ir kaip nebūtų keista tai yra nedukas Daniškas miestelis netoli Santa Barbaros ( pamenat ta serialą Santa Barbara iš kokių 19995 metų? ).
Solvang išvertus į lietuvių kalbą reiškia Saulėtas slėnis ir tikriausiai negalėtų būti geresnio pavadinimo šiai vietai žinant, kad lietingą Danijos klimatą. Tarp 1850 ir 1930 metų nemaža Danų populiacija dėl prastos ekonomikos emigravo į Ameriką. Dėl žvarbių vakarietiškų žiemų Danai keliavo vakarų pakrantės link kol surado Saulėtąjį slėnį. 1911 metais burys Danų edukacinės veiklos atstovų įsikūrė šioje vietoje ir pavadino miestą – Solvang. Prieš įsikūriant Danams ši vietovė buvo valdoma pagal Ispanų taisykles.
Šiomis dienomis šis miestelis yra turistų traukos centras ir kadangi mes abu su Misteriu.J gyvenome kurį laiką Danijoje mums buv be galo smalsu nuvažiuoti ir pamatyti kiek iš tikro šis mietas primena Daniją. Atvykome į Solvang nei anksti nei vėlai apie 5 valandą vakaro kai visos mažos parduotuvėlės jau užsidarinėjo. Buvau maloniai nustebinta, nes miesto centre esantys pastati iš ties priminė Danišką arhitektūrą. Mietse buvo gausu Danškų kepyklėlių, bet pasigedau kavinių kurios siūlytų tradicinių Daniškų patiekalų. Kai galų gale nusprendėme kur pavakarieiauti, užsisakėme kotletų su dešrelėmis bulvių koše ir visa tai žinoma buvo aplieta RUDU PADAŽU (buvo skanu). Po vakarienės užsukome į kelias kepyklėles, kurios dar buvo atidarytos ir aš beviltiškai ieškojau nusipirkti rugbrød ( juodos duonos) ir kanelsnegle ( cinamoninė bandelė), deja radau tik bandelę. ( Taip ir nesupratau ar jie iš vis tai pardavinėjo ar tik duona buvo išparduota). Bet manyčiau smagiausia dalis buvo pamatyti sumažintą mažąją undinėlę ir Rundetårn (apvalųjį bokštą). Vargšė undinėlė sedėjo sau kažkokiam mini fontane šalia judrios sankryžos,o apvaliajame bokšte labai daniškai buvo įsikūrusi picerija.
Ir kadangi šis mano įrašas yra kažkiek susijęs su taip pasiilgta ir numylėta Danija norėčiau pasveikinti savo draugus Lina ir Troels, kurie gyvena Kopengagoje su Vestuvėmis! ( atsiprašom, kad negalėjome sudalyvauti).
Since I moved to USA Mr.J was talking about PCT. It was like a curse word for me, PCT this and PCT that. And for as long as I could, I was trying to avoid any information about PCT. But when somebody talks so often about something it’s too rude to ignore it, so I started listening.Who doesn’t know what PCT stands for, it is a Pacific Crest Trail that goes from Mexico to Canada borders (2,663 mi or 4,286 km length) every year Pacific Crest Trail hikers walk it in 5-6 months. There is a big Pacific Crest Trail community and of course, Mr.J belongs to it. (we even have the whole map of the trail hanging on our wall). The trailhead is located near San Diego and since we are so close Mr.J decided to be a “trail angel” (Trail Angel – someone who provides, help, transportation, food or other stuff to a hiker”). Usually, hikers start the trail in March – April ( they need to leave before California desert is too hot and by the time hikers reach Sierra Nevadas the snow will be melted). We hosted two groups of Pacific Crest Trail Hikers before they started their journey you can follow their adventures on Facebook:” Everybody Hates the PCT” (Henry, Emily and Daniel very entertaining group from Georgia, Athens) and “A walk in the woods” ( Ben and Sally lovely couple from Australia).Since then, I am all into the Pacific Crest Trail. I watched movie”Wild“, now also reading the book, couple nights ago we watched a documentary film about it “Do more with less“. I am following other people’s blogs, reading literature and soaking in information about Pacific Crest Trail. On a Memorial three-day weekend we were making plans to meet the Australian couple we got in contact with them and we decided to meet them at Little Jimmy campground in Angeles National Forest. We left home early Saturday when we finally arrived, at the parking lot there were already quite a few cars parked.So we quickly left the car and hiked to the campground that was located 2 miles away. Our backpacks were quite heavy from the fruit and beer we were dragging with us to give to the PCT hikers. Campground was half occupied and we easily found a spot where to put the tent. And then, we started hiking against “the flow” ( all the Pacific Crest Trail Hikers that day were coming to the Little Jimmy campground from Mount Baden-Powell. We took fruit with us too and gave it to the hikers we met on the way, they looked quite excited eating fruit. We met: That guy and This girl, Sage and ASAP, Cold Bear and Risky Biscuit and others that I don’t remember their trail names anymore (trail names– hikers give them to each other).We hiked all the way up 6 miles it was around 4:20 pm and we still haven’t met our friends, we started being worried but we were afraid to run out of the daylight so we turned around to go back to the campsite. When we were back there were some hikers that we met on the trail putting their tents up next to ours. We were quite sad that we didn’t meet our friends but in 30 minutes they showed up. It was nice to meet them and hear their stories and to know other hikers too. People that night for some reason went to sleep quite late around 9-10 PM we were sitting by the fire and talking. Next morning we said goodbye to Ben, Sally and others, wished them the best of luck and drove to visit another cool place but about that, I’ll write next time.
***
Nuo to laiko kai persikrausčiau i Ameriką, Misteris J. nenustoja kalbėti apie PCT. Tas žodis tapo lyg keiksmažodis kasdieniniame gyvenime, PCT šitas ir PCT anas. Aš žinoma kiek galėdama stengiausi atsiriboti nuo šio “keiksmažodžio”,bet kai kažkas tau artima taip aistringai apie tai suokia nelabai ilgai galima tai ignoruoti. Kas nežino ką PCT (arba Pacific Crest Trail ) sutrumpinimas reiškia, pabandysiu kiek galima aiškiau paaiškinti. Tiesa pasakius, pacituosiu ką radau parašytą viename puslpayje, “Pacific Crest Trail yra turbūt labiausiai neišverčiamas iš angliškų pavadinimų (gal ir trečioje vietoje po value for money ir first in first out). Lietuviškai turbūt reikėtų sakyti “Ramiojo vandenyno pakrantės kalnagūbrio keteros turistinis-pažintinis takas”, arba kažkaip panašiai (arba ”Ramiojo vandenyno pakrantės kalnagūbrio keteros turistinis-pažintinis takas prie Jungtinių Amerikos Valstijų Ekonomikos ministerijos Turizmo departamento Nacionalinių parkų ir miškų skyriaus”).” Kadangi kažkas protingesnis už mane išvertė kuo puikiausiai, aš daugiau nieko neturiu ir pridurti, bet toliau naudosiu sutrumpinimą PCT. Šis takas yra 4,286 kilometrų ilgio ir prasideda nuo Meksikos sienos ir tesiasi iki Kanados sienos. Kiekvienais metais daugybė žmonių bando nužygiuoti šį atstumą, dažniausiai tai užtrunka apie 5-6 mėnesius. Misteris J. priklauso PCT bendruomenei ir visaip kaip bando prisidėti. Pas mus net namuose visas to žygio žemėlapis kabo sau svetainėje. Kaip minėjau šio žygio pradžia yra šalia Meksikos sienos,o San Diegas yra įsikūręs arčiausiai, tad man labai neprieštaraujant Misteris J. nusprendė būti “tako angelu” ( Tako angelas – žmonės, kurie bet kokiu būdu: maistu, apgyvendinimu, transportu padeda žygeiviams). Dažniausiai šis žygis yra pradedamas Kovo ir Balandžio mėnesiais kai Kalifornijos dikuma dar nekaitina taip baisiai ir iki tol kol jie pasiekia Sierra Nevada Kalnyną sniegas būna jau nutirpęs. Mes priėmėme pas save permiegoti dvi žygeivių grupes galite juos sekti Facebook’e “Everybody Hates the PCT” (Henry, Emily ir Daniel smagūs žmonės iš Georgia, Athens) ir “A walk in the woods” ( Ben ir Sally miela porelė iš Australijos). Nuo to laiko, “pasinešiau” ant visų žygių ir t.t. pradėjau pati domėtis PCT peržiūrėjau filmą “Laukinė” ( angl. Wild), taip pat dabar kaip tik baigiu perskaityti pagal tą patį filmą parašytą knygą. Visai neseniai su Misteriu J. pažiūrėjom dokumentį filmą apie PCT- “Do more with less” ( jį galite peržiūrėti nemokamai paspaudę ant nuorodos). Kas be ko seku kelis žygeivių blogus, skaitau įvairią literatūrą ir siurbiu visą informaciją apie žygį. Prieš kelias savaites turėjome ilgąjį savaitgalį buvo žuvusiųjų karuose diena per šią dieną jau seniai planavome kur nuvažiuot pakempingaut. Bet kaip tik prieš savaitę susirašėme su Australų porele kuri tuo metu jau žygiavo apie mėnesį ir buvo jau nupėdine apie 400-500 ir pasiūlė susitikti. Mes žinome sutikome, nes tikrai labai idomu sužinoti kaip jiems sekasi. Tad susitarėme susitikti su jais Little Jimmy kempinge, kuris yra isikūręs Angeles Nacionaliniame miške. Išvykome anksti šeštadienio rytą vildamiesi aplenkti visas spūstis ir po kelių valandų jau dėjomes kuprines ant pečių ir žygiavome į kempingą. Iki kempingo buvo apie 2 mylias arba 3,2 km, o mes ant pečių tempėm begalęs alaus ir vaisių, kuriuos ketinome išdalinti žygiuotojams. Suradę palapinei vietą ilgai nieko nelaukę patraukiame žygiuoti priešprieša iš, kur turėtų pasirodyti mūsų draugai. Pakeliui einant sutikome pakankamai daug žygeivių, kurie kaip ir mūsų australai žygiavo PCT ir turėjo kempingaut toje pačioje vietoje, kur buvo ir mūsų palapinė. Kai paklausdavom ar jie norėtu pasivaišinti vaisiu ir kaip mat visų akys suspygsėdavo kaip mažų vaikų kalėdų rytą išviniojant dovanas. ( Ne kas valgyti sausą negendantį maista visą mėnesį). Kiek prisimenu susipažinome su: That guy ir This girl, Sage ir ASAP, Cold Bear ir Risky Biscuit, ir visų kitų, kuriu jau nebepamenu. ( Dažniausiai žygiuojant kiti keliautojai tau “prikabina” naują vardą kitaip pasakius klyčka ir taip dažniausiai žmonės toliau tave vadina). Kai neskubėdami nužygiavom apie 10 kilometrų stačiai į kalną jau buvo apie 4 valandos popiet, pastovyniavę ant kalno mastėme kur prapuolė mūsų draugai. Kai sutikome visus kitus žygiuotojus,jie sakė matė juos tą rytą tad mes dar vylėmės, kad jie dar pasirodys. Bet mes nenorėdami žygiuot tamsoje apsisukome atgal ir patraukėme kempingo link. Kempingas buvo pilnas žmonių, prasmilkes laužo kvapu. Kur buvus kur nebuvus po 30 minučių pasirodė ir Ben su Sally. Buvo gera juos matyti ir iš artimiau susipažinti su kitais keliautojais. Ištraukę ir pavaišinę visus alumi dar ilgai nesiskirstėme į palapines miegoti, nors jau buvo apie 10 valanda vakaro. Kitą rytą atsisveikine su Ben ir Sally ir visais kitais, palinkėję jiems geriosio kelio mes patraukėme aplankyti keisto miestelio netoli Santa Barbaros, bet apie tai parašysiu kita kart.
Oh… hello there! Haven’t seen you for a while, I was busy doing adult things: applying for jobs and going for the interview and not getting a job. So now when I didn’t get a job I can write this post and go afterward look for another job.Who think unemployment is fun I totally disagree, maybe for the first two months is fun to sleep in and have ALL the time in your day. But very quickly that becomes NOT FUN. Looking for a job is hard! So with this rant let’s go to the magic memory palace and remember the sun, heat, desert again. You probably think what else can be interesting about a desert than shrubs, cactuses and nothingness as far as you can see. Well, let’s not forget that people live everywhere and nature inspires to create.
Mr.J parents were visiting us in March and we wanted to show them something interesting outside San Diego. And we found in Borrego Springs this weird place with a lot of big metal sculptures that were inspired by creatures lived before us. Once Ricardo Breceda’s daughter asked for Christmas a dinosaur and that’s how it begun. The sculptures are located all around the Borrego Springs, online you can find the map and drive by them with a car. Sculptures look very realistic and creepy, in the beginning it is a little intimidating to come closer as it looks like they will become alive and chase you.The most impressive one was 350-foot serpent that seemingly burrows and comes out from the desert sand.
There is something magical about exhibition’s that are in open air. I don’t mean to say that museum buildings are boring, but an experience is different: the sun, wind, nature, sounds just makes the whole experience more intense and memorable. I am dying to back to Lithuania and visit Gruto and Europos parks now. Mr.J are you in?
***
Sveiki! Nesimatėme kurį laiką, buvau užsiėmusi suaugėliškais dalykais tokiais kaip darbo paieškos, ėjimas į interviu ir negavimas to darbo. Taigi, kadangi to darbo negavau dabar vėl galiu šį bei tą parašinėti ir pasvajoti ir po to vėl eiti į gražų darbo paieškos pasaulį.Kas mano, kad būti bedarbiu yra labai smagu, drįsčiau paprieštarauti. Gal tie primi du mėnesiai visai nieko kai VISAS laikas yra tavo ir daryk ką nori, bet labai greitai visas džiaugsmas praeina. Ieškoti darbo yra be galo sunku! Su šiuo pabumbėjimu geriau pasinerkime į prisiminimų pasaulį, kur saulė, karštis ir dykuma. Atrodo, kas dar gali būti įdomesnio dykumoje nei krūmokšniai, katusai ir begalybė nieko aplink. Bet reikia nepamiršti, kad ir kur bebūtum žmones įkvepia kurti gamta.
Kovo mėnesį Misterio J. tėvai lankė mus ir mes norėjome jiems parodyti ką nors įdomesnio už San Diego miesto ribų. Suradome atvirą skulptūrų parką Borrego Springs dykumoje, skulptūrų išdėstymo žemėlapį galima surasti internete ir važiuojant automobiliu viską apžiūrėti. Tai didžiulės metalinės skulptūros. Kūrėjas buvo įkveptas kurti gyvius gyvensusius prieš žmonijos įsikūrimą. O viskas prasidėjo nuo to kai Ricardo Breceda dukra paprašė tėčio Kalėdų proga padovanoti jai dinozaurą. Skulptūros atrodo labai realistiškai ir net sakyčiau iš pirmo žvilgnio šiek tiek nejauku net ir artintis. atrodo jog jos pavirs gyvomis ir pradės vaikytis visus aplink. Įspūdingiausia skulptūra tai 106 metrų ilgio priešistorinė gyvatė, kurios dalis kūno yra po žeme ir atrodo jog ji nardo po smėlį.
Visada maniau jog parodos atviroje erdvėje yra įdomesnės nei uždaroje. Tai nereiškia, kad man nepatinka uždari muziejai, tiesiog patirtis visai kitokia ir ją įtakoja aplinkiniai veiksniai tokie kaip: saulė, vėjas, gamta, garsai ir kvapai. Nekantrauju kada grįšiu į Lietuvą ir galėsiu aplankyti Gruto ir Europos Parkus.
Before I moved to USA I never thought that I will be such a big fan of deserts. But I even didn’t know what the desert was at that time, the same way I didn’t know what a real mountain looked like. And for some reason we would choose the hot season to visit deserts and I would start melting before even seeing the desert (I melt above 30C or 86F). When we were driving from San Francisco to San Diego we drove through A LOT OF deserts and it was nice to see it from the car with AC. I remember stopping at the desert town and looking for a shady parking spot by the grocery store and sprinting as fast as I could to the store to the isles with fridges to cool down.
At the beginning of February, we were thinking a lot about hot springs and where to find them near San Diego ( unfortunately Northern California is richer hot springs than Southern California). So Mr.J found in the middle of a desert a campground called Agua Caliente County Park Hot Springs, where was a big campsite with indoor and outdoor swimming pools heated by hot springs. Before the trip, I wasn’t excited at all as I wasn’t ready to melt on that day, but in February is not that hot yet and the trip there was quite pleasant. We paid around $5-10 just for the “Spa” but unfortunately, the pools didn’t leave me such a big impression since it was overcrowded with people. But after we soaked in hot springs we went for a short hike around. I found interesting that this campsite operates only in winter time and they are closed for summer due to hot temperatures. When we started walking away from the campground it felt that we are walking in a different planet. Surrounding was really surreal, white mountains around, weird plants, cactuses and different colors of rocks. At that day, I felt in love with desert and now can’t wait to visit more.
***
Prieš persikeliant gyventi į Ameriką niekdada nemaniau, kad man labai patiks lankytis dykumose. Bet tuo metu aš net nežinojau kas ta dykuma, taip pat kaip ir atrodo tikri kalnai. Dėl nepaaiškinamų priežasčių mes dažniausiai atsidurdavom dykumoje per karštąjį sezoną ir pradėdavau “tirpti” dar net nepasiekus pačios dykumos ( nepernešu aukštos temperatūros t.y. viskas aukščiau 30C). Kai kraustėmės iš San Francisco į San Diegą, teko pervažiuoti visą Kaliforniją su visom dykumom, o tų dykumų patikėkit manimi yra beveik visos kelionės panorama. Visai gražu į tas dykumas žiūrėti pro automobilio langą kai viduje įjungtas kondicionierius. Viena iš labiausiai įstrigusių akimirkų pravažiuojant vieną iš daugelio dykumos miestelių ieškant pavėsio kur pastatyti automobilį ir bėgant į maisto prekių parduotuvę atsivėsinti tiesiai prie eilių su visais šaldytuvais.
Vasario pradžioje galvojome daug apie karštąsias versmes ir kur jų surasti netoli San Diego, tačiau deja Pietinė Kalifornija turi mažiau karštųjų versmių nei Rytinė. Bet Misteris J. surado vienos dykumos viduryje kempingą ta vieta vadinasi Agua Caliente apygardos parkas. Tame kempinge yea du basienai apšildinti karštųjų versmių. sumokėję apie $5-10 už Spa dieną galėjome pasilepinti, bet deja baseinai nepaliko geriausio įspūdžio dėl per didelio žmonių kiekio. Pramirkę ir “atsipalaidavę” nusprendėme apsižvalgyti aplink.Kas pasirodė įdomiausia apie šią vietą, kad vasaros sezono metu dėl per aukštos temperatūros šis kempingas būna uždarytas ir teveikia tik žiemą. Pradėję tolti nuo kempingo atrodė, kad žengėme į visai kitą pasaulį, keisti augalai, kaktusai, balti kalnai aplink ir skirtingų spalvų akmenys – viskas labai siurrealistiška. Tą dieną aš įsimylėjau dykumą ir nekantrauju pamatyti ir patirti daugiau.
Since I was slacking updating my blog, I accumulated some pictures from different trips and places. So let’s start with January 3rd when we had a long New Years weekend. A week before we planned to go to the mountain Laguna ( Mt.Laguna is located 1 hour away in East from San Diego) As I grew up with white Christmas most of my life I needed to see snow at any price. Even if that means I needed to grate all the ice cubes from the freezer. During Christmas, it was snowing quite much in Mt.Laguna and since we don’t have tire chains we decided not to risk to be stuck or crash a car on a slippery, snowy road, so we stayed at home. But on January 3rd weather and road conditions were good and here we are surrounded by snow. Was amazing to see snow and kids sliding down the hills and playing snowball wars. We decided to hike to Garnet Peak. 15 minutes later my shoes were completely soaked, and I kind of complained about it and requested go back to the car, but I was kept following Mr.J. Once we reached the peak the breathtaking panorama of Anza Borrego desert was just right in front of us. I don’t know how about you, but every single time when I climb to any hill or mountain I feel accomplished, feels like all the worries and problems stayed at the bottom and you are here on the top with a clear mind and soul. And the best part of that I finally saw snow!
***
Kadangi per pastaruosius metus šiek tiek “stabdžiau” blogo rašymą, tad prisikaupė daugybė nuotraukų iš įvairiausių vietų ir kelionių. Tad pradėkime nuo 2015-ųjų metų Sausio 3 dienos, kai kaip tik pasitaikė ilgasis savaitgalis. Per Kalėdas planavome nuvažiuoti iki Lagūnos kalno ( Kalnas Lagūna stūkso tik 1 valanda kelio į rytus nuo San Diego). Kadangi didžiąją gyvenimo dalį visos mano kalėdinės šventės buvo baltos, aš bet kokia kaina noriu matyti sniegą per šventes. Net jei ir reiktų iš šaldiklio tarkuoti ledukus. Kaip tyčia, per pačias kalėdas gausiai prisnigo Lagūnos kalno apylinkese, bet mes nusprendėme nerizikuoti įstrigti pusnyje ar nučiuožt nuo kelio, nes neturime tam skirtų padangų (tiksliau čia tokių net nepardavinėja) ar tam skritų padangų grandinių. Bet po savaitėlės Sausio 3 dieną patikrinus kelio ir oro salygas nusprendžiame važiuoti i sniego paieškas. Taip keista buvo matyti sniegą, vaikus besiduodančius, žaidžiančius sniego karą. Šiek tiek pastudijavę žemėlapį pasileidžiame į neilgą žygį į Garnet viršukalnę. Po 15 minučių mano batai buvo jau kiaurai šlapi ir pradėjau bumbėti kad noriu grįžti atgal, bet vistiek sekiau iš paskos Misteriui.J. Kai pagaliau po valandos kitos užkopėme į viršukalnę prieš akis atsivėrė kvapą gniaužianti Anza Borregos dykuma. Nors Lietuvoje kalnų ne tiek jau ir daug ir tie patys ne tokie aukšti, bet visada esant ant bet kokios viršūnės mane apima geras jausmas, atrodo, kad visos problemos slėgusios sėdi ir laukia tavęs apačioje kol tu čia ir dabar stebi viską iš aukšto su ramia sažine ir siela. Nepaisant kiaurai permirkursių kojų taip gera buvo pamatyti sniegą!
Las week I celebrated my 27th birthday. ( Yes, I entered the mysterious 27 Club ). And my birthday wish was to visit Flower fields in Carlsbad. We took a train to go there and while we were walking by the road that is not suitable for pedestrians I saw fields from far away. The closer we were, more excited I was. They grow Giant Ranunculus and the fields are over 50 acres. It was an amazing experience to see so many flowers, colors in one place. Hope to visit the place next year it is quite inspiring. Every girl’s dream!
***
Preitą savaitę atšvenčiau savo 27-ąjį gimtadieni. (Taip pagaliau įstojau į mistini 27-ąjį klubą). Ir mano gimtadieninis noras buvo aplankyti gėlių fermą Carlsbad’e. Nusprendėme iki gėlių pievų važiuoti traukiniu. Kelionė traukiniu čia įpatinga tuo, kad atsiveria be galo gražūs vaizdai pro langa, bėgiai yra pastatyti ant šlaito visai šalia vandenyno. Atvažiavus į Carlsbad teko šiek tiek paėjėti, kadangi pievos įsikūrusios kiek atokiau. Bet jau iš toli buvo galima matyti spalvotą slėnį. Tai 50 akrų gėlių laukas, apsodintas vėdrynais ( ranunculus). Geresnės išvykos gimtadienio proga turbūt ir negalėjo būti. Kiekvienos merginos svajonė (žinoma jei patinka gėlės).
Before I go for a bike ride I felt like sharing my experience from the short day trip to Tijuana. Who does not know anything about Tijuana it is a border Mexican city and you can reach it with public transportation from San Diego. I believe, I heard about Tijuana for the first time in my life around 1998-1999 when the song “Welcome to Tijuana” was released by Manu Chao, I was around 10 years. The lyrics that stuck to my head till this day are “Welcome to Tijuana Tequila, sexo y marijuana”.
Since we moved to San Diego we were talking quite often about a trip to Tijuana. We spoke with some people, red reviews and guide tours. And most of them were not that positive. Even some people who live in San Diego or around had never been there. It has a bad reputation of all crime and drug issues but I don’t think there is that big of difference than going in a dangerous neighborhood in any US city. Be aware of: Beggars, including little kids, kids holding puppies, woman with little children. If you are walking through touristic streets people from restaurants, shops will be aggressively inviting to come and check their shops or come to eat and drink at their restaurants. Especially if you are white and tall “GRINGO”. Once you are in the restaurant there will be probably 5 groups of street musicians coming to your table and asking if you want some live music right by your table. Or people selling roses and little souvenirs. Another thing to be aware is not to take too much money with you if you are not planning to buy anything, don’t bring other valuables, don’t wear fancy-pancy jewelry, bags as you might be robbed in the street also don’t trust anybody to much and don’t go alone. Warning! To come back to US it might take you longer than you think we stood in the line to cross the border for 2 hours. DO: Enjoy food and drinks, Cuban cigars ( that most likely are not from Cuba), take a picture with a zonkey . Zonkey – Tijuana zebra ( donkey painted with stripes) popular tourist attraction since 1940’s. If you can, walk everywhere as taxi might charge you more than you expected.. To know a little spanish would be great but now necessary, most people will understand some English.Need some medicine that you can’t buy without prescription in US? Don’t worry you can buy in Mexico without prescription. Learn to say friendly but strong NO. I believe it was easier for me to say NO for many things than Mr.J. I believe it is something to do with me being Lithuanian, were in general people by nature are not as polite as Americans and has thicker skin for all the bullish.
***
Prieš man išlekiant pasivažinėt su dviračiu nusprendžiau pasidalinti įspūdžiais iš vienos dienos kelionės į Tijuana. Kas nežino nieko apie Tijuana, tai miestas arčiausiai Meksikos- Amerikos sienos, kurį galima pasiekti su viešuoju transportu. Kiek pamenu, pirmą kartą apie Tijuana išgirdau iš dainos “Welcome to Tijuana” , kurią atliko Manu Chao. Daina buvo išleista apie 1998 -1999 metais kai man buvo maždaug 10 metų. Dainos žodžiai, kurie iki pat šiol skamba mano galvoje ” Welcome to Tijuana Tequila, sexo y marijuana”.
Nuo pat pirmųjų dienų kai persikraustėme gyventi į San Diegą, mums knietėjo aplankyti Tijuana. Klausėme kitų žmonių patarimų, skaitėme atisliepimus ir gidus apie Tijuana ir deja tie atsiliepimai nebuvo patys geriausi. Kai kurie žmonės gyvenantys jau ilgą laika San Diege ar netoli jo net nėra aplanknę Tijuaną. Tai nekokios reputacijos miestas del didelio nusikalstamumo ir narkotikų, bet manau jog tai nėra pati blogiausia vieta jei lyginti su prastu rajonu bet kokiame Amerikos mieste.
Verta žinoti: Šiame mieste apstu elgetų, pradedant nuo vaikų laikančių mažus šuniukus, moterų su vaikais ir žinoma sugaugę vyrai ir moterys. Jei vaikštote turistinėmis gatvėmis nenustebk, jog esi pakankamai agresyviai kiekvieną kartą kviečiamas užeitį į kavinę/restoraną ar parduotuvę. Ypač jei esi baltas ir aukštas kitaip tariant “Gringo”. Kai pagaliau išalksti ir užsuki kur pavalgyti nenustebk jog iš eilės prieis bent 5 grupės gatvės muzikantų ir siūlys tau pagroti čia ir dabar, o kur dar visi gėlyčių ir suvenyrų pardavėjai. Taip pat yra nepatartina su savimi turėti daugiau pinigų negu ketinama išleisti, aplink apstu kišenvagių. Nedėvėk prabangių papuošalų ir neimk su savimi ici bici rankinių, atrodyk paparstai, kad išvengti, bet kokių nemalonumų. Nepasitikėk per daug žmonėmis, nes jie taip pat gali turėti blogų kėslų. Nepatartina keliauti į Tijuana vienam. Įspėjimas grįžtanat atgal į Amerika gali tekti prastovėti eilėję prie sienos ne vieną valandą. Mes užtrukome apie dvi.
Bet nepaisant visų įspėjimų verta: Mėgautis maistu, gėrimais, Kubietiškais cigarais ( kurie tikriausiai pagaminti Meksikoje). Nusifotografuoti su zebru asilu “zonkey” – tai asilas nudažytas juostelėmis.Populiari turistų atrakcija nuo 1940 metų. Jei gali visur eik pėsčiomis nes taksi gali tave apmauti ir sumokėsi labai brangiai už trumpa pasivažinėjimą. Žinoti šiek tiek ispanų kalbos būtų taip pat ne pro šalį, bet nebūtina žmonės daugiau mažiau suprantą ka sakai. Jei reikia vaistų, kurių negali įsigyti, be recepto? Ne problema Meksikoje juos galima įsigyti bet kurioje vaistinėje, be recepto. Išmok sakyti stiprų, bet draugišką NE.
Manau, kad man buvo lengviau atsakyti visiems siūlytojams nei Misteriui J. Manyčiau tai lietuviško būdo ipatybė. Mes lietuviai nesame labai mandagūs palyginus su amerikiečiais, taip pat esame kietesni visokiems paistaliojimams ir vejame tuos paistytojus šalin.
